Keliaudami po Lietuvą pastebime, jog miškų joje tikrai nemažai. Ypatingas grožis atsiskleidžia pavasarį ir vasarą, kai jie žaliuoja – ta žaluma susilieja su pievomis ir sukuria vieną nuostabų gamtos paveikslą.
Nors miškai atrodo vienodi, pagal Miškų įstatymą galioja 4 miškų grupės. Jei ruošiatės pirkti mišką, pasidomėkite, kuriai grupei jis priklauso – nuo to priklauso, ką jame galima daryti.
Rezervatai
Ūkininkavimo rezervatuose tikslas – palikti miškus natūraliai augti. Miško kirtimai, išskyrus Saugomų teritorijų įstatyme ir rezervatų nuostatuose numatytus atvejus, draudžiami. Tokiuose miškuose gana dažnai pasitaiko sausų medžių, ir miškininkai kartais kaltinami dėl netvarkos juose. Tačiau reikia pastebėti, kad tokių miškų savininkai negauna pajamų.
Specialiosios paskirties miškai
Tai ekosistemų apsaugos miškai: įvairių draustinių, esančių valstybiniuose parkuose, miškai, taip pat rekreaciniai, poilsiui skirti miškai. Ūkininkavimo tikslas – formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. Blogos sanitarinės būklės, gamtos stichijų arba biotinių veiksnių sudarkyti medynai kertami neplynais arba plynais sanitariniais kirtimais. Gamtinę brandą pasiekę medynai gali būti kertami ne poilsiavimo sezono metu. Daugiau nei pusė tokių miškų yra valstybės nuosavybė.
Apsauginiai miškai
Tai geologinių, geomorfologinių, hidrografinių, kultūrinių draustinių, esančių valstybiniuose parkuose bei biosferos stebėsenos teritorijose, miškai. Juose leidžiami neplyni ir nedidelio ploto (iki 5 ha) plyni, ugdymo bei sanitariniai kirtimai.
Ūkiniai miškai
Ūkininkavimo tikslas – laikantis aplinkosaugos reikalavimų, formuoti produktyvius medynus ir nepertraukiamai tiekti medieną. Leidžiami visi kirtimai; plynų kirtimų biržės negali būti didesnės nei 8 ha. Ūkiniai miškai Lietuvoje užima didžiausią dalį, daugiausia jų – privačių savininkų rankose. Miško valdytojai, pardavę medieną, gauna pajamų.
