Miškai Lietuvos kraštovaizdžiui suteikia nenusakomo grožio. Miškas naudingas ne tik akims paganyti – jis yra ir mūsų medienos tiekėjas. Dažnam miško lankytojui kyla klausimas: kuo skiriasi privatus miškas nuo valstybinio?
Į šį klausimą iš karto galima atsakyti, kad niekuo, išskyrus savininką. Tiek privačiame, tiek valstybiniame miške ūkininkaujama pagal tuos pačius Lietuvos Respublikos įstatymus. Privačių miškų savininkai neretai ūkininkauja daug geriau, negu tai daro valstybė. Tiesa, už tyčinį ar netyčinį įstatymų nevykdymą privačių miškų savininkai taip pat baudžiami dažniau. Įstatymų pažeidimai dažniausiai būna smulkūs: sanitarinių normų nesilaikymas, laiku neiškirsti sausuoliai, nepašalinti pažeisti medžiai, kurie gali tapti užkratu tolesniam grybinių ligų arba kenkėjų plitimui.
Privatūs savininkai nėra specialistai ir ne visada supranta, kas gali nutikti vėliau, o tai jau yra problema, nes nuo vieno miško savininko užkratas gali plisti kitiems. Todėl valstybės tarnautojai šiuo klausimu privalo imtis griežtesnių priemonių. Reikia pastebėti, kad daug pažeidimų būna dėl įstatymo nežinojimo. Jei nesilaikėte sanitarinių ar priešgaisrinių normų, bauda mažesnė, tačiau jei savavališkai kirtote mišką, bauda bus gerokai didesnė.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kiekvienas miško savininkas turi pats rūpintis savo mišku: laiku pašalinti sausuolius, laikytis sanitarinių normų, mišką atsodinti ir t. t. Aplinkosaugininkai ir miškininkai jam tik pataria ir pasirašo tam reikalingus dokumentus.
Tačiau miške tvarkytis seniems žmonėms gerokai sunkiau. Jie dažnai jaučiasi užmiršti – kaip ir jų miškai. Tokiuose miškuose pamažu pradeda kauptis šiukšlės, suželia tikras šabakštynas. Toks reginys, užkliuvęs kam nors už akių, prišaukia aplinkosaugininkus, o šie baudžia. Miškų savininkai labai dažnai skundžiasi, kad baudos išrašomos be perspėjimo, tačiau tikina, kad su aplinkosaugininkais galima susitarti. Po padaryto pažeidimo miško savininkas yra stebimas.
Tuo tarpu grybautojams ir uogautojams žodžių junginys „privatus miškas“ nepažįstamas. Jie, kaip ir jų protėviai, laisvai migruoja miškais ir giriomis. Daugelis miško savininkų būna nepatenkinti, kai savo miške neranda miško gėrybių. Tačiau miško gėrybės yra mūsų visų, todėl joks miško savininkas neturi teisės uždrausti uogauti ar grybauti.
